Negalia ir vaikystė – dviejų tapatybių (amžius (vaikas) ir negalia) sankirta

„Negalia“ ir socialinis negalios modelis

Tiesą sakant, JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje (JTNTK) nėra pateikiamas sąvokos „negalia“ apibrėžimas. Vis dėlto 1-ame straipsnyje šiuo klausimu išsakytos kelios mintys. Konvencijoje rašoma, kad:

„ Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.“

Pastraipoje pateikiama reikšminga nuoroda į žodžius „sutrikimai“, „sąveikaudami“ su „sunkumais“. Tuo pripažįstant, kad asmuo patiria atskirtį nuo visuomenės ne todėl, kad jam (jai) būdingas vienoks ar kitoks „sutrikimas“. Atskirtį sukelia sunkumai, su kuriais susiduria šie asmenys. Toks požiūris paprastai vadinamas „socialiniu negalios modeliu“.

Socialinį negalios modelį sukūrė Maikas Oliveris (Mike Oliver) praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo tikslas buvo parengti sistemą, kuri būtų geriau pritaikyta žmonių, turinčių negalią, poreikiams. Socialinis modelis yra struktūra, paremta principu, kad asmuo, turintis negalią, yra neįgalus ne dėl jo (jos) skirtumo arba „sutrikimo“; priežasčių reikia ieškoti visuomenėje – šiuos asmenis nepajėgiais paverčia ir jų negalią sukuria įvairios visuomenės jėgos. Socialinio modelio išskirtinė vertė yra ta, kad jis įgalina sutelkti dėmesį į būtinus pokyčius, kuriuos turi įgyvendinti vyriausybė ir visuomenė. Vadovaujantis šiuo modeliu, būtina atitinkamai pritaikyti įstatymus, politiką, struktūras ir praktikas, tuo didinant įtrauktį ir prieinamumą, o ne reikalauti pokyčių iš asmens, turinčio fizinį, jutiminį, kognityvinį ar kitokį „sutrikimą“, manant, kad jei jis pats neprisitaikys, ir toliau patirs atskirtį.

Socialinis modelis buvo sukurtas kaip priešprieša medicininiam modeliui, kurį vis dar naudoja daug vyriausybių ir paslaugų teikėjų. Medicininis modelis pagrįstas samprata, kad pagrindinę problemą sukelia sutrikimas arba lėtinė liga; minėta samprata remiasi visi medicininiai metodai ir „sprendimai“. Šio modelio šalininkai įsitikinę, kad reikia gydyti sutrikimą arba priversti patį asmenį, turintį negalią, prisitaikyti prie kliūties, o ne ją panaikinti. Vadovaujantis medicininiu modeliu, asmuo, turintis negalią, dažnai laikomas nenormaliu, o tai savo ruožtu suformuoja globėjišką požiūrį, skatinantį teikti paslaugas asmenims, turintiems negalią, ir stiprina stigmą bei diskriminacines nuostatas šių žmonių atžvilgiu.

Šaltinis: Jungtinės Karalystės Neįgaliųjų diskriminacijos aktas – Geriausiosios praktikos instruktorių išteklių paketas. 2002 m. grupės „Demokratija, negalia ir visuomenė“ parengtas mokymo paketas taksi vairuotojams.

Sunkumų, su kuriais susiduria asmuo, turintis negalią, aiškinimas, vadovaujantis socialiniu modeliu:

Nuoroda į interneto svetainę, kurioje pateikta vaizdinė medžiaga, iliustruojanti socialinio ir medicininio modelių skirtumus –

Vaikystė, vaiko nuomonė ir geriausiais vaiko interesais pagrįstas principas

Vadovaujantis JT vaiko teisių konvencijos (VTK) 1-u straipsniu, „vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau“.

Nors tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose teigiama, kad vaikai nėra lygūs suaugusiesiems teisinio veiksnumo prasme, tai nereiškia, kad vaiko nuomonė nėra svarbi. JT vaiko teisių konvencija pabrėžia, kad vaiko nuomonės būtina paisyti, priklausomai nuo jo amžiaus ir brandos. VTK 12-as straipsnis garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Tokia nuostata taikoma visiems „su vaikais susijusiems klausimams“.

Vis dėlto vaiko nuomonę kartais gali tekti palyginti su „geriausiais vaiko interesais“. VTK 3-iame straipsnyje pristatoma „geriausių vaiko interesų“ koncepcija konstatuojant, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“.

Be to, VTK pripažįsta besivystančius vaiko sugebėjimus įgyvendinant 5-ame ir 14-ame straipsniuose įtvirtintas teises. JT Specialusis pagalbos vaikams fondas (Unicef) paskelbė detalią ataskaitą, kurioje nagrinėjama „besivystančių vaiko sugebėjimų“ sąvoka ir terminas. Perfrazuojant ataskaitoje aprašomą koncepciją, valstybei ir jos veikėjams tenka pareiga vykdyti tinkamą politiką, rengti įstatymus ir kurti praktiką, tokiu būdu suteikiant sąlygas visiems vaikams įgyvendinti savo teises. Besivystantys sugebėjimai neturėtų tapti priemone atimti iš vaikų jų teises.

Svarbu suprasti, kokią įtaką vaiko nuomonė turėtų daryti sprendimui dėl geriausių jo interesų. Maiklas Frimanas (Michael Freeman) išsamiai aprašė vaiko teises, geriausių vaiko interesų ir jo paties nuomonės derinimą, taip pat „besivystančių vaiko gebėjimų“ vertinimą. Jo teigimu, „nėra paprastų atsakymų ar tipinių sprendimų. Vis dėlto neabejotina, kad reikia mažiau dėmesio skirti šių jaunų asmenų žinioms, tai yra kalbėti ne tiek apie žinias ir supratimą, kiek apie tai, ar jų priimtas sprendimas neprieštarauja jų tolesniems tikslams ir vertybių sistemai.“ Be to, M. Frimanas pabrėžia, kad nustatant geriausius vaiko interesus būtina apsvarstyti jo nuomonę ir atsižvelgti į ją dar prieš atmetant jo prašymą ir pasirinkimą.

JTNTK 3-iame straipsnyje (kuriame nusakomi bendrieji konvencijos principai) reikalaujama laikytis „pagarbos besivystantiems vaikų turinčių negalią gebėjimams…“ Vis dėlto 7-ame šios konvencijos straipsnyje teigiama, kad „Visuose veiksmuose, susijusiuose su vaikais turinčiais negalią, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus.“

Vaikai, turintys negalią, kaip grupė

Vaikų, turinčių negalią, teisės konkrečiai įtvirtintos dviejose tarptautinėse sutartyse – Vaiko teisių konvencijoje (VTK) ir Neįgaliųjų teisių konvencijoje (NTK).

VTK detaliai nagrinėjamos žmogaus teisės, taikytinos visiems vaikams (ir turintiems negalią, ir ne), ir draudžiama diskriminacija negalios pagrindu įgyvendinant VTK įtvirtintas teises. Vaikai su negalia minimi VTK 23-iame straipsnyje. Šiame straipsnyje pripažįstama, kad „psichiškai ar fiziškai nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.“

JTNTK teikiama nuoroda į VTK preambulės r pastraipą. JTNTK 7-as straipsnis skirtas vaikams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, ir ragina valstybes nares „imtis visų būtinų priemonių“, kad užtikrintų vaikų turinčių negalią visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą lygiai su kitais vaikais. 24-ame straipsnyje keliamas reikalavimas užtikrinti, kad „neįgalieji turėtų galimybę įgyti visiems tinkamą, kokybišką ir nemokamą pradinį išsilavinimą ir vidurinį išsilavinimą lygiai su kitais asmenimis tose bendruomenėse, kuriose jie gyvena.“

JTNTK 4-ame straipsnyje dėl bendrų įsipareigojimų teigiama, kad rengdamos ir įgyvendindamos teisės aktus ir politikos strategijas, skirtas įgyvendinti šią Konvenciją, ir priimdamos kitokius sprendimus asmenų su negalia klausimais, valstybės, Konvencijos Šalys, įsipareigoja glaudžiai bendradarbiauti su neįgaliaisiais, įskaitant vaikus turinčius negalią, ir aktyviai juos įtraukti per jiems atstovaujančias organizacijas. JTNTK 7(3)-ame straipsnyje valstybės, Konvencijos Šalys, raginamos „užtikrinti, kad neįgalūs vaikai turėtų teisę laisvai reikšti savo nuomonę visais su jais susijusiais klausimais, kad į jų nuomonę būtų tinkamai atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandos lygį lygiai su kitais vaikais ir kad neįgaliems vaikams būtų suteikiama atitinkama pagalba, atsižvelgiant į jų neįgalumo lygį ir amžių, siekiant, kad jie galėtų pasinaudoti minėta teise.“

JTNTK 13-as straipsnis užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą. Lankstinuke „Pamatykite mane, išgirskite mane“ (angl. See me, Hear me) {nuoroda į bibliografijos 1.3.12 šaltinį organizacijos „Gelbėkite vaikus“ leidinys „Pamatykite mane, išgirskite mane“, vadovas, kaip naudojantis JT Neįgaliųjų teisių deklaracija ginti vaikų teises (angl. Save the Children, See me, Hear Me, a guide to using the UN Convention on the Rights of Persons with Disabilities to promote the rights of Children} pateikiamos vertingos rekomendacijos ir patarimai, kaip pasinaudoti JTNTK kovojant už vaikų, turinčių negalią, teises.

Vaikams, turintiems negalią, būdingos dvi tarpusavyje persipynusios tapatybės – jie yra ir vaikai, ir asmenys, turintys negalią. Būtent todėl sunkumai, kuriuos jie patiria, skiriasi nuo problemų, su kuriomis susiduria kiti vaikai bei suaugusieji, turintys negalią. Svarbu pripažinti vaikų, turinčių negalią, padėties išskirtinumą – jų patirtis gali skirtis nuo vaikų, neturinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalios, arba suaugusiųjų, turinčių minėtų sutrikimų ar negalią, situacijos. Šią sąvoką, žinomą kaip dviejų tapatybių (vaikas (amžius) ir negalia) sankirtoje atsidūrusių asmenų diskriminaciją, sukūrė Kimberlė Krenšo (Kimberle Crenshaw) nagrinėdama rasės ir lyties sankirtą. Jos nuomone, „tik suvokdami dviejų tapatybių sankirtą galime geriau suprasti ir įvertinti tarp mūsų esančius skirtumus ir susitarti dėl priemonių, per kurias šie skirtumai bus atskleidžiami kuriant grupės politiką.“ Minesotos universiteto Žmogaus teisių išteklių centro išleistas vadovas „Žmogaus teisės. Taip!“ (angl. the University of Minnesota’s Human Rights Resource Center. The guide ‘Human Rights. Yes!’). Į šį vadovą įtrauktas naudingas skyrius, kuriame nagrinėjamos vaikystės ir negalios sankirtos problemos ir atskleidžiami konkretūs vaikų, turinčių negalią, poreikiai.

Nors šiame kontekste nagrinėjama negalios ir vaikystės sankirtos problema, svarbu suvokti, kad vaikystė ir negalia nėra vieninteliai asmenį apibūdinantys požymiai ar ypatumai. Tad siekiant visapusiškai suprasti asmens patirtį arba sunkumų, su kuriais jam (jai) tenka susidurti, pobūdį, būtina atsižvelgti ir į kitus asmenybės ypatumus. Pavyzdžiui, vaikui, turinčiam psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, bus būdingi ir su rase, etnine grupe, religiniu tapatumu, romo ar klajoklio tapatumu, priklausymo seksualinėms mažumoms, tokioms kaip LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs asmenys), arba lytimi susiję ypatumai.

Dažnai rengiant įstatymus ir programas sutelkiamas dėmesys į vaikų arba suaugusiųjų, turinčių negalią, problemas arba bandymus jas spręsti. Deja, tokio pobūdžio programos ar įstatymai yra pritaikyti siaurai tikslinei grupei, todėl jais vadovaujantis nepavyksta tinkamai išspręsti problemų, su kuriomis susiduria vaikai, turintys psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią. Pavyzdžiui, įstatymas, suteikiantis vaikui teisę liudyti teismo procese pagal jo „besivystančius gebėjimus“, gali būti aiškinamas kaip pripažįstantis vaikus, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, netinkamais liudyti. Teisėjai gali atsisakyti išklausyti jaunesnių nei septynerių metų vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, parodymus motyvuodami tuo, kad jie neturi gebėjimų liudyti. Abu tokios praktikos pavyzdžiai nesuderinami su VTK ir JTNTK išdėstytais principais ir įtvirtintomis teisėmis. JT Specialiojo pagalbos vaikams fondo (Unicef) ataskaitos dalyje, kurioje nagrinėjami besivystantys vaiko gebėjimai, pabrėžiama, kaip „svarbu suvokti, jog vaiko teisių įgyvendinimas nepriklauso nuo jo sugebėjimo naudotis atstovavimu arba tam tikro amžiaus sulaukimo.“

Svarbu, kad specialistai, dirbantys arba galintys susidurti su vaikais, turinčiais psichikos sveikatos problemų ar negalią, teikdami jiems paslaugas (teisines, socialines ar sveikatos priežiūros) atsižvelgtų į konkrečius vaiko poreikius. Geriausia išeitis būtų atsiklausti paties vaiko, kokios paramos jam (jai) reikia (jei apskritai reikia). Vertingos informacijos galėtų suteikti ir vaiką gerai pažįstantys šeimos nariai arba globėjai. Nors šiuo atveju reikėtų būti budriems, kad jų nuomonė nenustelbtų vaiko išsakytosios.

• Galimų dviejų tapatybių (amžius (vaikas) ir negalia) sankirtos pasekmių suvokimas.
• Pusiausvyros tarp vaiko teisių, geriausių vaiko interesų ir besivystančių gebėjimų supratimas.
• Socialinio negalios modelio pasekmių, poreikio pripažinti ir panaikinti kliūtis suvokimas.