Jūs esate puslapyje: Introduction > Gebėjimai > Teigiamo, prietarais negrindžiamo požiūrio į vaikus, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, ugdymas

Teigiamo, prietarais negrindžiamo požiūrio į vaikus, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, ugdymas

Kaip ugdyti gebėjimą pasakyti „taip“

Lygios galimybės naudojantis teise į teisingą teismą nebus įgyvendintos, jeigu šioje srityje dirbantys specialistai vadovausis išankstinėmis nuostatomis apie vaikus, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią. Neigiamos nuostatos formuoja prielaidas apie šių vaikų pateiktų skundų, kaltinimų ir nuomonės dėl gydymo pagrįstumą; protinį veiksnumą ir gebėjimus dalyvauti teismo procese; jų, kaip liudytojų, patikimumą ir parodymų tikrumą. Dėl neigiamų nuostatų specialistai gali būti pernelyg linkę priimti neigiamą sprendimą, pasakydami „ne“, prieš ištirdami visas galimybes, kurios leistų ištarti „taip“.

Tikėjimas vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, pajėgumu

Dėl minėtų priežasčių tikėjimas vaikais, turinčiais psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, yra lemiamas atspirties taškas. Anglijos Karūnos prokūratūros tarnybos (angl. England’s Crown Prosecution Service, CPS) nuomone:

„(Liudytojų) patikimumas ir jų parodymų tikrumas priklauso nuo mūsų elgesio su smurto aukomis (liudytojais). Jei pa(si)tikėsime asmenimis, turinčiais intelekto sutrikimų ir psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, ir įsiklausysime į jų žodžius, tikėtina, kad šie asmenys labiau pasitikės savimi ir jaus mažesnį nerimą, todėl sugebės geriausiai liudyti teisme.“ (vert. vertimas)

Aktyvūs veiksmai

Siekiant kovoti su neigiamomis ar prietarais pagrįstomis išankstinėmis nuostatomis ir ugdyti teigiamą praktiką skatinančias nuostatas, būtina imtis aktyvių veiksmų. Pavyzdžiui, organizacija WithScotland ir Škotijos vyriausybės ministrų darbo grupė dėl vaiko apsaugos ir negalios (angl. Scottish Government’s Ministerial Working Group on Child Protection and Disability) parengė Vaiko apsaugos ir negalios priemonių rinkinį (angl. Child Protection and Disability Toolkit), kuriame griaunami vyraujantys mitai. Šioje medžiagoje stengiamasi paneigti klaidingus požiūrius ir nuostatas dėl neįgalių vaikų rizikos patirti smurtą ir jų veiksnumą dalyvauti teisinėse procedūrose.

Mitas	Faktai
Niekas nesmurtautų prieš vaiką, turintį negalią, ar nepaliktų jo be priežiūros.	Tyrimų rezultatai rodo, kad prieš šiuos vaikus gali būti smurtaujama tris kartus dažniau.
Vaikai, turintys negalią, gerai apsaugoti, nes yra daug jiems padedančių žmonių.	Kadangi šie vaikai priklauso nuo daugelio jiems padedančių žmonių, dažnai įskaitant netgi apsitarnavimą, kyla didesnė rizika, kad aplinkiniai ims piktnaudžiauti jų pasitikėjimu.
Vaikai, turintys negalią, nėra patrauklūs smurtautojams.	Smurtautojus dažnai „įkvepia“ troškimas dominuoti, o į kai kuriuos vaikus, turinčius negalią, žiūrima kaip į visiškai bejėgius.
Negalima tikėtis, kad vaikai, turintys negalią, būtų tvarkingai apsirengę ir atrodytų taip pat gerai, kaip kiti vaikai.	Mylimi ir prižiūrimi vaikai, turintys negalią, atrodo taip pat gerai, kaip ir kiti jų bendraamžiai.
Vaikais, turinčiais negalią, paprastai netikima. Jie nesugeba teikti parodymų teisme.	Taip samprotauja daugelis smurtautojų, tačiau suteikus tinkamą paramą ir pagalbą visi vaikai, turintys negalią, sugeba papasakoti arba parodyti, kas nutiko.
Jeigu vaikas nekalba, jis negali bendrauti	Šiuo metu yra daug asmenims turintiems negalią pritaikytų komunikacijos sistemų ir įrangos, kuriomis naudodamiesi pasirengę specialistai padeda vaikui bendrauti.
Negalima tikėtis išsiaiškinti tikros vaikų, turinčių negalią, nuomonės, nes niekada nežinia, ar ji išties yra jų pačių.	JTVTK* 12-ame straipsnyje aiškiai teigiama, kad kiekvienam „vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
Vaikai, turintys negalią, kitaip reaguoja į smurtą.	Vaikus, turinčius negalią, išdavystė ir smurtas skaudina lygiai taip pat, kaip ir kitus bendraamžius.

Bulgarijoje, Perniko mieste, įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Puls“ dirba su rizikos grupės vaikais, smurto šeimoje ir prekybos vaikais aukomis. Ši asociacija rengia mokymus, kurių tikslas – pakeisti išankstines nuostatas apie vaikus, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, psichologinių sutrikimų, taip pat tampančius nusikaltimų aukomis. Mokymai organizuojami daugiadisciplininėms komandoms, kurias sudaro policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, mokytojai ir vaiko apsaugos srityje dirbantys specialistai. Mokymų metu ugdomi gebėjimai, padedantys nustatyti smurto prieš vaikus atvejus ir atskirti smurto aukas nuo skriaudėjų. Vykdant šiuos mokymus siekiama supažindinti dalyvius su minėtų vaikų poreikiais ir teisėmis, tuo didinant jų galimybes pasinaudoti teise į teisingą teismą.

Mokymai apie nediskriminuojantį elgesį su asmenimis, turinčiais negalią

Manoma, kad specialistams, užsiimantiems vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisių apsauga ir jų gynimu, būtų naudinga dalyvauti mokymuose apie nediskriminuojantį elgesį su asmenimis, turinčiais negalią. Didžiojoje Britanijoje įsikūręs savarankiško gyvenimo centras „Pasirinkimai ir teisės“ (angl. Choices and Rights, a British Centre for Independent Living) nurodo tokius skirtumus tarp mokymų apie nediskriminuojantį elgesį su asmenimis, turinčiais negalią (angl. disability equality training), ir informuotumo apie negalią didinimo (angl. disability awareness training):

„Apskritai paėmus, per informuotumo apie negalią didinimo kampanijas pagrindinis dėmesys skiriamas atskiram sutrikimui ar būklei; jų metu dažnai naudojamos praktinės imitacinės pratybos (pavyzdžiui: sodinant dalyvius į neįgaliųjų vežimėlį arba užrišant jiems akis), kad įgalūs asmenys patirtų, ką reiškia gyventi su viena ar kita negalia. Mokymus vedantis specialistas gali aptarti medicininius konkrečios negalios klausimus ir supažindinti su elgesio taisyklėmis ir kalba, vartojama bendraujant su tokiais asmenimis.

Minėtus mokymus galima pasiūlyti ir jokios asmeninės patirties apie neįgalumą neturintiems asmenims.

Mokymų apie nediskriminuojantį elgesį su asmenimis, turinčiais negalią, metu nagrinėjama padėtis, kurioje atsiduria negalią dėl visuomenės daromų kliūčių ir netinkamo požiūrio patiriantys asmenys, pabrėžiant šių kliūčių šalinimo ir požiūrio keitimo svarbą. Į šiuos mokymus gali būti įtraukti tokie klausimai kaip „informuotumas“, pavyzdžiui, klientų priežiūra, bendravimo taisyklės ir tinkama kalba, tačiau vargu ar jų metu bus naudojamos praktinės imitacinės pratybos, nebent jomis būtų pasiremta kaip konkrečių kliūčių iliustravimo priemone.

Minėtus mokymus visada ves asmuo, turintis asmeninę negalios patirtį.“ (vert. vertimas)