Teisė į teisingą teismą
„Teisė į teisingą teismą“ kaip akademinė disciplina istoriškai siejama su Mauro Kapelečio (Mauro Cappelletti) darbais praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiuose. Straipsnyje, kurį jis paskelbė su bendraautoriumi Brajanu Gartu (Bryant Garth), rašoma:
„Nelengva apibrėžti terminą „teisė į teisingą teismą“, tačiau jis padeda sutelkti dėmesį į du pagrindinius teisinės sistemos tikslus… Visų pirma, sistema turi būti vienodai prieinama visiems; antra, ši sistema turi nulemti rezultatus, kurie būtų teisingi ir atskiro asmens, ir socialiniu atžvilgiu.“ (vert. vertimas)
Žmogaus teisių kontekste „teisė į teisingą teismą“ paprastai suprantama kaip teisė pasinaudoti mechanizmais, kurie sudaro sąlygas siekti veiksmingos teisinės gynybos dėl teisių pažeidimų, tai yra mechanizmais, pagrįstais teisingumu ir numatančiais atitinkamas teisių gynimo priemones. Taigi teisė į teisingą teismą yra įgalinanti teisė ta prasme, kad ji suteikia galimybę mesti iššūkį padėčiai, kai nepripažįstamos kitų asmenų teisės. Lord, Guernsey, Balfe, Karr ir Flowers (2009), par. 12.1.
„Galimybei pasinaudoti teise į teisingą teismą tenka lemiama reikšmė, naudojantis visomis kitomis žmogaus teisėmis.“
Panašiai, ES Pagrindinių teisių agentūros (angl. Fundamental Rights Agency, FRA) direktoriaus nuomone:
„Galimybė įgyvendinti teisę yra nepaprastai svarbi siekiant, kad pagrindinės teisės taptų tikrove. Teisė į teisingą teismą nėra tik teisė pati savaime; tai sąlygas sudaranti ir galią suteikianti teisė tiek, kiek ji leidžia visuomenės nariams įgyvendinti savo teises ir sudaro sąlygas imtis veiksmingų teisių gynimo priemonių. Šia prasme teisė į teisingą teismą perkelia pagrindines teises iš teorijos į praktiką.“
Cituojant karalienės patarėjo Maiklo Mansfildo (Michael Mansfield) žodžius 2011 m. žurnalas „Guardian“:
„Teisė į teisingą teismą yra daug platesnė sąvoka, nei teisė kreiptis į teismą ar imtis bylinėjimosi… Ji reiškia pripažinimą, kad visi asmenys turi teisę būti saugomi įstatymo ir kad visos teisės yra beprasmės, jeigu lieka neįgyvendintos. Ši teisė reiškia paprastų ir pažeidžiamų visuomenės narių apsaugą ir jų problemų sprendimą.“ (vert.vertimas)
Žmogaus teisių standartų pagrindas
Terminas „teisė į teisingą teismą“ pirmą kartą pasirodė ne ankstyvosiose JT ar Europos Tarybos žmogaus teisių sutartyse. Ši sąvoka giliai įsišaknijusi teisėje į lygybę prieš įstatymą (pripažintoje, pvz., 1966 m. priimto Tarptautinio pakto dėl pilietinių ir politinių teisių 14 straipsnyje). Ji grindžiama konkrečiau suformuluotose žmogaus teisių deklaracijų ir sutarčių nuorodose, apibrėžiančiose teisę į teisingą ir viešą bylos nagrinėjimą (pvz., Tarptautinio pakto dėl pilietinių ir politinių teisių 14 (1) straipsnyje; Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje ir ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje); teisę į veiksmingas žalos atlyginimo priemones (pvz., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis; Tarptautinio pakto dėl pilietinių ir politinių teisių 2(3) straipsnis; Europos Žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnis; ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis); teisę į specialiąsias garantijas ir pagalbą kriminalinės justicijos kontekste (pvz., Tarptautinio pakto dėl pilietinių ir politinių teisių 14(2)-(7) straipsnis; Europos žmogaus teisių konvencijos 6(2) ir (3) straipsniai; ES pagrindinių teisių chartijos 49 ir 50 straipsniai).
Terminas „teisė į teisingą teismą“ nebuvo aiškiai suformuluotas JT ar ES žmogaus teises reglamentuojančiuose dokumentuose prieš patvirtinant ES pagrindinių teisių chartiją (2000 m.). Šios chartijos 47 straipsnyje, greta teisės į teisingą ir viešą bylos nagrinėjimą ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą, įrašyti šie žodžiai:
„Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.“
Nuo to laiko šios teisės aktualumas dar labiau išaugo. JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje (2006 m.) ši teisė pateikiama kaip 13 straipsnio antraštė. Šiame straipsnyje įtvirtinama plati teisės į teisingą teismą koncepcija, todėl verta pacituoti jį visą. Straipsnyje sakoma:
„(1) Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams, ir kaip liudytojams, veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose, įskaitant ikiteisminį tyrimą ir kitus ikiteisminius ginčų nagrinėjimo etapus.
(2) Valstybės, šios Konvencijos Šalys, siekdamos padėti užtikrinti neįgaliesiems veiksmingą teisę į teisingumą, remia atitinkamą teisingumo įgyvendinimo ir užtikrinimo sistemos darbuotojų, įskaitant policijos ir kalėjimų darbuotojus, mokymą.“
JT Vaiko teisių konvencijoje pateikiamos detalios nuostatos dėl vaikų, dalyvaujančių baudžiamajame procese, teisių (40 straipsnis). Be to, joje pripažįstama, kad „vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais, todėl vaikui turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu“ (12 straipsnis). Vaiko dalyvavimui teisminiame procese teikiama svarba konkrečiai kalbant apie jo atskyrimą nuo tėvų, dar kartą pakartojama 9(2) straipsnio nuostatoje: „visoms suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį“.
Ir JT Neįgaliųjų teisių konvencija, ir JT Vaiko teisių konvencija numato tarptautinių standartų pagrindus, reglamentuojančius vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisę į teisingą teismą. Be to, šiuose dokumentuose nubrėžiama svarbi kryptis rengiant Europos ir šalies standartus. Vis dėlto jų poveikio negalima visiškai suprasti nenurodant, kaip jie buvo aiškinami (pvz., Neįgaliųjų teisių komiteto ir Vaiko teisių komiteto bendrosiose ir baigiamosiose pastabose). Europoje vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisė į teisingą teismą įtvirtinta taip pat Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentuose ir rekomendacijose. Ypač svarbi šiame kontekste Europos Tarybos rekomendacija dėl vaikų teisės į teisingą teismą suformuluota Vaiko interesus atitinkančio teisingumo gairėse (angl. Child Friendly Justice Guidelines. Tarptautiniai ir Europos žmogaus teisių standartai (ir susijusios rekomendacijos), taikytini vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisei į teisingą teismą, detaliai nagrinėjami [[šio projekto Workstream 2 ataskaitoje2]] ir daugelyje bibliografijoje išvardytų šaltinių.
2 Insert internal link to the reference to the Workstream 2 report in the bibliography or to the Workstream 2 report itself.
Tiesioginis ryšys su vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, dalyvavimu teisminiame procese
Vaikai susiduria su sunkumais naudodamiesi savo teise į teisingą teismą. Šių sunkumų patiria ir suaugusieji, turintys psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią. O vaikams, turintiems psichikos sveikatos problemų ar negalią, kliūtys teisės į teisingą teismą srityje yra dar didesnės. Minėtų kliūčių pobūdis ir detalus nagrinėjimas pateikiamas projekto Workstream 2 ataskaitoje; o šioje dalyje nagrinėjama padėtis dešimtyje ES šalių lyginant ją su aktualiais tarptautiniais ir Europos standartais.