Lygybė ir nediskriminacija
Terminas „diskriminacija“ gali reikšti „išskyrimą ar atstūmimą“ (angl. discernment). Vis dėlto teisiniame kontekste šiuo terminu paprastai apibūdinamas elgesys, sistemos arba struktūros, dėl kurių asmuo, turintis tam tikrą ypatybę, neteisingai atsiduria nepalankioje padėtyje. Diskriminacija gali remtis daugybe skirtingų ypatybių, įskaitant amžių ir negalią. Teisinis diskriminacijos draudimas laikomas svarbia priemone, kuri padeda vyriausybėms įtvirtinti didesnę lygybę visuomenėse siekiant, kad visi nariai galėtų dalyvauti jų gyvenime ir prisidėti prie jų plėtros.
Diskriminacija dažnai pasireiškia skirtingu požiūriu į žmones, tai yra jų nuvertinimu vien dėl tam tikrų asmeninių ypatybių, pavyzdžiui, mokyklų politika nepriimti mokinių, kuriems nustatyta psichikos sveikatos sutrikimų arba negalia. Vis dėlto daugelyje diskriminaciją draudžiančių šalių dar dažnai pasitaiko situacijų, kai mažiau palankus požiūris į asmenis, turinčius tam tikrą ypatybę, nelaikomas neteisėtu diskriminavimu. Pavyzdžiui, draudimas balsuoti tam tikro amžiaus nesulaukusiems vaikams yra neabejotinai mažiau palankaus požiūrio į vaikus pasireiškimo pavyzdys, tačiau paprastai toks požiūris nelaikomas neteisinga politika arba nėra draudžiamas kaip neteisėta diskriminacija.
Diskriminacija gali pasireikšti ir nesugebėjimu kitaip elgtis su žmogumi dėl jam būdingų asmeninių ypatybių. Pavyzdžiui, nepritaikymas stojamųjų egzaminų medžiagos asmenims turintiems regos sutrikimų ar negalią, kad jie galėtų perskaityti klausimus, būtų laikomas šių asmenų diskriminacija jų negalios pagrindu.
Pagrindiniai žmogaus teisių standartai
Visas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pagrįstas įžanginėje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dalyje, tai yra 1-ame straipsnyje įtvirtinta prielaida, kad:
„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“
Įsipareigojimai, turintys užtikrinti, kad būtų laikomasi šio pagrindinio lygybės principo, yra išdėstyti Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos priimtuose žmogaus teisių dokumentuose, kuriuose įtvirtintos diskriminaciją draudžiančios nuostatos.
——————————————–
Svarbus Jungtinių Tautų žmogaus teisių sutarčių teisinis diskriminacijos draudimas išsakytas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP) 26-ame straipsnyje, kuris skelbia, kad „įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos bet kokiu pagrindu.“ Svarbus ir šios sutarties 2(1)-as straipsnis; jame sakoma, kad „kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja gerbti ir visiems esantiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, pripažįstamas šiame Pakte, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė arba lytis.“
Ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (24(1)-as straipsnis), ir Vaiko teisių konvencijos (2-as straipsnis) nuostatos skelbia, kad šiuose dokumentuose įtvirtintomis teisėmis turi teisę naudotis ir vaikai, nediskriminuojant jų tokių požymių, kaip rasė, lytis ar politinė nuomonė, pagrindu. Siekiant šių tikslų „negalia“ kaip svarbių požymių pavyzdys įtraukta ir į Vaiko teisių konvencijos 2(1)-ą straipsnį.
Diskriminaciją negalios pagrindu draudžia JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 5-as straipsnis. O šios sutarties 2-ame straipsnyje rašoma, kad diskriminacija negalios pagrindu apima ir bet kokį elgesį, „kuriuo siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurio pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis“ – toks požiūris atspindi „diskriminacijos“ supratimą, kuris jau anksčiau buvo įtvirtintas JT žmogaus teisių dokumentuose. JTNTK 2-ame straipsnyje išsakyta aiški nuostata šiuo klausimu: „Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas“. Kaip pavyzdį galima pateikti JT Neįgaliųjų teisių komiteto priimtą sprendimą byloje dėl nesugebėjimo tinkamai pritaikyti sąlygų ir atitinkamai dėl patirtos neteisėtos diskriminacijos Jos Didenybė (HM) prieš Švediją. Ieškinį buvo pateikusi moteris turinti negalią, kuri dėl su sveikata susijusių priežasčių kreipėsi į atitinkamą instituciją prašydama leidimo statyti namo priestatą. Planavimu užsiimanti institucija atmetė jos paraišką, neatsižvelgusi į negalią. Sprendimas buvo priimtas motyvuojant tuo, kad toje geografinėje zonoje vadovaujamasi politika netenkinti panašių prašymų. JT Neįgaliųjų teisių komitetas priėmė sprendimą, kad minėta institucija turėjo apsvarstyti, ar išimtis įprastai procedūrai galėjo būti laikoma tinkamų sąlygų pritaikymu atsižvelgiant į pareiškėjos negalią.
Europos Tarybos sistemoje diskriminavimą įgyvendinant Konvencijoje įtvirtintas teises (įskaitant ir teisę į teisingą teismą) draudžia Europos žmogaus teisių konvencijos 14-as straipsnis.
Europos Sąjungos sistemoje, ES pagrindinių teisių chartijos 21-as straipsnis draudžia diskriminavimą aiškinant ir taikant ES teisės aktus, įskaitant diskriminavimą negalios pagrindu. Turint omenyje, kad didelę ES įstatymų dalį sudaro baudžiamojo teisingumo sritį reglamentuojančios direktyvos, jos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į reikalavimą nediskriminuoti negalios pagrindu.
Aktualumas teisminiame procese dalyvaujantiems vaikams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią
Paslaugų, susijusių su teisminiu procesu, teikėjai gali diskriminuoti asmenį vaikystės arba intelekto sutrikimų ar psichosocialinės negalios pagrindu. Be to, jie gali taikyti diskriminaciją dviejų tapatybių (amžius (vaikas) ir negalia) sankirtos pagrindu, kai vaikas turi intelekto sutrikimų ar psichosocialinę negalią.
Tokia diskriminacija gali pasireikšti taisyklėmis, elgesiu arba sistemomis, kurių tikslas – be pateisinamos priežasties apriboti asmens galimybes naudotis teise į teisingumą. Pavyzdžiui, taisyklė, neleidžianti vaikams kreiptis į advokatą, bus laikoma diskriminacija amžiaus pagrindu. Diskriminacija gali pasireikšti ir tokiomis taisyklėmis, elgesiu arba sistemomis, kurių poveikis praktikoje yra diskriminacinio pobūdžio, nors diskriminacija nebuvo jų pagrindinis tikslas, pavyzdžiui, reikalavimas suprasti sudėtingos struktūros sakinį, norint teikti parodymus teisme, turėtų būti laikomas diskriminacija ir vaikystės, ir psichikos sveikatos sutrikimų pagrindu. Be to, bent jau negalios srityje, diskriminacija gali pasireikšti ir kaip atsisakymas tinkamai pritaikyti sąlygas.
Tinkamas sąlygų pritaikymas reiškia reikiamą įprasto teisminio proceso pakeitimą ir pritaikymą, kad asmuo nesusidurtų su kliūtimis dėl savo fizinio, jutiminio, psichikos sveikatos ar kitokio sutrikimo. Taigi turi būti geranoriškai nusprendžiama, koks pakeitimas ar pritaikymas panaikintų galimas kliūtis kiekvienu atskiru atveju, ir užtikrinama, kad tai būtų atlikta tinkamai. Tokiu būdu sumažinant „nepakeliamą naštą“ arba „nenuosaikumą“.
Būtent todėl teisminio proceso metu tinkamas sąlygų pritaikymas gali būti suprantamas kaip didesnis lankstumas nustatant parodymų teikimo teismui būdą, pavyzdžiui, leidžiant vaikui, turinčiam psichosocialinę negalią, teikti parodymus atsukus teisėjui nugarą; dažnai skelbiant pertraukas arba parūpinant žaislų ar kitų įtampą mažinančių priemonių, tokių kaip batutas ar vaiko mėgstamas meškiukas, arba sudarant sąlygas teikti parodymus tam tikru dienos metu. Vadovaujantis tinkamo sąlygų pritaikymo principu, tam tikrais atvejais privaloma suteikti tinkamą paramą, pavyzdžiui, užtikrinti, kad teismo procese dalyvautų tarpininkas, padedantis vaikui, turinčiam psichosocialinę negalią, teikti informaciją policijai.
Konkretūs gebėjimai
Siekiant užtikrinti, kad vaikai, turintys intelekto sutrikimų arba psichosocialinę negalią, nepatirtų diskriminacijos iš teisingumo sistemos institucijų (ir jose dirbančių specialistų), būtina ugdyti tam tikrus atitinkamų sričių specialistų gebėjimus, tokius kaip gebėjimas būti lankstiems, gebėjimas nustatyti, kokie pritaikymai arba pagalba būtų veiksmingi šalinant galimas kliūtis, dėl kurių asmuo atsidurtų nepalankioje padėtyje.